Jurgita

37
Amžius
177
Ūgis
6.3
Svoris, kg
11
Talija, cm
11
Sėdmenys, cm
7
Šlaunys, cm

Jurgitos rezultatai buvo pasiekti jau po 3-4 mėnesių darbo kartu, todėl pagrindinė užduotis buvo juos IŠLAIKYTI stengiantis vis pamažu tobulėti.

Mano kova su savo kūnu prasidėjo dar ankstyvoje paauglystėje. Aš niekaip negalėjau susitaikyti su tuo, kad genetiškai man nėra lemta būti tokia, kokia norėčiau būti. Dietos prasidėjo, kai man buvo 14 metų. Tiesa, kartu su sportu. Aišku, per tiek laiko išbandžiau begales mitybos principų ir dietų. Buvo įvairiausių etapų - svoris keitėsi drastiškai ir ne vieną kartą. Paauglystėje buvau apkūnoka (svėriau apie 70 kg), universitete sukūdau iki 60 kg, paskui vėl priaugau, vėl sukūdau ir taip toliau. Visos tos transformacijos, žinoma, nemenkai paveikė mano medžiagų apykaitą. Besilaukdama pirmosios dukrelės priaugau labai daug svorio - ties nėštumo pabaiga nebesisvėriau, bet, manau, kad svarstyklės buvo perkopusios 100 kg. Tiesa, kai dukrelei buvo 1 metukai, jau tesvėriau 60 kg. Paskui svori vėl augo, vėl krito... Pasakiau sau - užteks.

Susiėmiau, rimtai kibau į sportą ir radau sau tinkančią mitybą. Pagaliau pasiekiau formą, kurios visada norėjau - ryškūs raumenys ir pakankamai jėgos. O tada pastojau antrą kartą. Priesiekiau sau, kad jau šį kartą neleisiu, kad priaugtų tiek svorio, sportuosiu iki nėštumo pabaigos ir pagimdžius iš karto galėsiu demonstruoti pilvo presą. Iš tiesų pirmais mėnesiais sportavau pilnu pajėgumu ir padarydavau po 10 prisitraukimų, nors raumenų ryškumas mažėjo ir jėgos taip pat.. Supratau, kad tai normalu ir nepergyvenau. Bet staiga susirgau - antibiotikai, lovos režimas.. Pasveikau, paskui vėl susirgau... Ir taip visą nėštumą.

Tikrai negaliu sakyti, kad valgiau bet ką ir bet kiek, bet nėštumo pabaigoje vėl nebelipau ant svarstyklių. Manau, kad ir antrą kartą vėl pavyko perkopti 100kg. Tik šį kartą pagimdžius buvo daug sunkiau susitaikyt su tuo, kaip atrodau. Tada kreipiausi į Nojų - norėjau labai greitų rezultatų ir motyvacijos. Kai pradėjau, svoris krito labai greitai, o paskui sustojo.... Svarstyklės įšalo ties 75-72 kg. Kiekviena ataskaita kėlė siaubą, nes pamačius skaičius užeidavo noras prisivalgyt (neturiu problemų su sportu - man labai patinka sportuot, praleidžiu tik tada, kai tikrai negaliu - sergu, keliauju ir pan). Maistas - mano silpnybė. Jei nereikėtų savęs riboti, sėdėčiau ir valgyčiau, ypač saldumynus. Todėl iš principo geriau renkuosi visai atsisakyt kažko, nei suvalgyt "mažą gabalėlį".

Ilgainiui sutarėm su Nojum, kad nebesisversiu, o progresą matuosiu nuotraukomis. Paskutinį kartą ant svarstyklių stojau prieš Kalėdas - svoris buvo apie 71 ar 72kg. Nieko naujo. Kiek sveriu dabar - nežinau ir nelabai noriu žinoti. Koks skirtumas, jei įlendu į savo senus rūbus ir veidrody vaizdas jau neblogas. Tiesa, dar neatgavau tos formos, kurią turėjau prieš nėštumą. Bet tikrai atgausiu ir dar pagerinsiu. Svarbiausia, kad nebenoriu "labai greito" rezultato. Nojus - puiki motyvacija. Žinoti tik teoriškai, ką reikia daryti, toli gražu ne viskas. Labai svarbu turėti profesionalų palaikymą. Kreipdamasi į Nojų gavau būtent tai - palaikymą, dėmesį ir galybę patarimų. O su jais daug lengviau siekti tikslų. Svarbiausia suvokti, kad nėra nei stebuklingos dietos, nei stebuklingos sporto programos. Yra tik valia ir užsispyrimas. Nojaus komanda - puikūs motyvatoriai. Mano manymu tai - svarbiausia, nes kelias į tikras transformacijas nebūna trumpas ir tikrai ateina laikas, kai kartais vien asmeninės valios nepakanka. Mano didžiausias laimėjimas - suvokimas, kad nėra TOS dienos, kai aš jau pasieksiu tikslą, o kad sportas ir mityba yra gyvenimo būdas ir nuolatinis kelias, pasirinkimas visam gyvenimui. Ir tai, kad aš nieko neatsisakau ar aukoju, bet investuoju į tai, kad būdama 50/60/70 metų jausčiausi ir atrodyčiau gerai

Labai džiaugiuos turėdama puikią palaikymo komandą savo kelyje. Sėkmės pagrindas - suvokimas, kad pagrindiniai pasikeitimai vyksta sąmonėje. "You are what You feel" :)